Naujienos

Š.m. birželio 7 d. Vilniaus universitete įvyko tarptautinė teisinė konferencija ,,Dvidešimt Lietuvos Respublikos narystės Europos Taryboje metų: pamokos ir perspektyvos“, kurią organizavo Vilniaus universiteto Teisės fakultetas (Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės institutas), kartu su Europos Sąjungos studijų asociacija ir Europos tarpuniversitetiniu žmogaus teisių ir demokratizacijos centru. Pateikiame Europos Tarybos Generalinio Sekretoriaus T.Jaglando sveikinimo kalbą.

Europos Tarybos Generalinio Sekretoriaus Thorbjørno Jaglando sveikinimo kalba

tarptautinėje konferencijoje

 “Lietuvos narystės Europos Taryboje dvidešimtmetis: pamokos ir perspektyvos”

Vilnius, 2013 m. birželio 7 d.

Ponios ir ponai,

Pirmiausia leiskite man padėkoti už galimybę prisidėti prie Lietuvos dvidešimtmečio Europos Taryboje paminėjimo. Kartais, įsivėlę į skubias ir neatidėliotinas problemas, pamirštame platesnę perspektyvą. Tad sustokime ir atsigręžkime į kelią, kurį nuėjome kartu nuo 1993-ųjų metų gegužės 14-tosios, kai Lietuva įstojo į Europos Tarybą.

Prieš dvidešimt metų Lietuvos teritorijoje vis dar buvo svetima kariuomenė, o „talonas“ tebebuvo laikinoji valiuta. ET pareigūnai, atvykę į Vilnių skubiai aptarti 1991-tųjų sausio įvykių, prisimena buvę sutikti Parlamente, užbarikaduotame smėlio maišais, taip bandant užkirsti kelią pastangoms atsukti šalies nepriklausomybės siekius atgal.

Lietuvai nepakako tiesiog perimti žmogaus teisių standartų – jos turėjo būti iškovotos. Todėl kai stovime prieš netoli televizijos bokšto esantį paminklą, skirtą 1991-tųjų sausio aukoms atminti, suprantame, jog kova dėl laisvės gali kainuoti gyvybes.

Lietuva sumokėjo šią kainą. Tie, kurie mūšio metu buvo apsuptame Parlamente, gerai suprato, jog demokratija gali būti laimėta tik sunkia kova.

Iš tiesų Lietuvos priėmimas į Europos Tarybą buvo tas įrodymas, kad teisingumas pagaliau pasiektas – Lietuva tapo pirmąja posovietine šalimi, kuriai suteiktas pilnateisės narės statusas. Visiems tai buvo tarsi ženklas.  Ženklas, jog skiriančios linijos tirpsta. Ženklas liudijantis geresnę, teisingesnę ateitį. Ženklas, jog kelio atgal nebėra – kad Lietuva atgavo laisvę ir grįžo namo, grįžo ten, kur priklausė – į Europą. Tą dieną Europa ištaisė klaidą, kurią padarė prieš penkiasdešimt metų.

Mes buvome tikri, jog ir kiti paseks šiuo pavyzdžiu.

Dramatiški Europos pokyčiai paliko gilią žymę Europos Taryboje, ir atvirkščiai. Buvo nuostabu stebėti ryškius pasikeitimus tiek Lietuvoje, tiek Europoje. Galime sakyti, jog pastarieji 20 metų buvo abipusiai naudingi – Lietuvoje buvo nenutrūkstamai stiprinamos europinės žmogaus teisės, politinė ir teisinė sistema, o Europos Tarybai labai pravertė aktyvus Lietuvos dalyvavimas Organizacijos veikloje. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, galima priminti, jog Lietuva buvo 27-oji šalis, prisijungusi prie Europos Tarybos, o šiandien narių skaičius siekia 47. Ši plėtra iliustruoja esminę ne tik pavienių šalių, bet ir visos Europos transformaciją.

Tai, ką turime šiandien, neturi precedento.  Verta prisiminti, kad Europos Taryba vienija  800 milijonų europiečių. Mirties bausmė panaikinta de jure arba de facto visose 47 šalyse narėse, kankinimas paskelbtas neteisėtu, po dešimtmečius trukusio ideologinio susiskaidymo Europa pagaliau sutaikyta, o Europos Žmogaus Teisių Konvencija ir Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia galimybes asmenims siekti pagrindinių teisių apsaugos. Daugiau nei 200 sutarčių buvo parengtos tam, kad gintų ir plėstų europines vertybes, bei tam, kad tinkamai reaguotų į galimas grėsmes.

Dauguma šalių, prisijungusios prie Europos Tarybos per paskutiniuosius 20 metų, šiandien yra arba Europos Sąjungos narės, arba kandidatės jomis tapti. Į tai atsižvelgiant, galima sakyti, jog narystė Europos Taryboje nutiesia kelią narystei Europos Sąjungoje. Tarybos siūloma europinė perspektyva tapo varomąja jėga siekiant Europos suvienijimo.

Mieli draugai,

Europos Taryba turi savo vietą Europos politinėje architektūroje, įsipareigodama visose 47 šalyse narėse ginti kiekvieno asmens teises į laisvę ir orumą, nepriklausomai nuo jo ar jos pilietybės, etninės kilmės, kultūrinės aplinkos ar religinių įsitikinimų.

Kaip Europos Tarybai sekasi įgyvendinti savo mandatą? Ar Europa tapo vieta, kurioje įvairovė išties vertinama?

Nueitas ilgas kelias. Europos tautos išmoko sugyventi taikiai. Pastaruosius du dešimtmečius Europos Taryba buvo savotiškas demokratinės plėtros mokymų centras daugeliui šalių. Ir, ko gero, viena iš didžiausių šio kelio pamokų – suvokimas, kad geriau būti kartu, nei atskirai.

Yra nuomonių, kad dėl kai kurių šalių narystės buvo paskubėta. Jiems primename, kad narystė Europos Taryboje padėjo tose šalyse stiprinti europietišką teisinę kultūrą (galbūt lėtai, tačiau geriau lėtai, nei jokio progreso). Narystė padėjo įtvirtinti teisės viršenybės ir teisinio užtikrintumo principus tose šalyse.

Dabar svarbu sustiprinti tai, kas pasiekta. Svarbu vengti naujų skiriamųjų linijų, ne tik tarp šalių, bet ir šalių viduje. Geriausias būdas švęsti  narystę organizacijoje, skirtoje demokratijos, žmogaus teisių ir teisės viršenybės stiprinimui – tai paliudyti savo įsipareigojimus šioms vertybėms. Lietuva tai darė pastaruosius 20 metų, ir to iš Lietuvos tikisi jos draugai ateityje.

Lietuva turi ženklias mažumas. Gerai suprantame, kad mažumų teisių užtikrinimas kelia ypatingus iššūkius, bet turime nepamiršti, kad žmogaus teisių apsauga veiksminga tik ten, kur užtikrinamos mažumų teisės. Ir tai neturi keistis priklausomai nuo besikeičiančių politinių vėjų.

Tai bendras iššūkis visoms Europos valstybėms. Turime siekti bendro atsako. Įvairovė – šiandieninės Europos gyvenimo faktas, ir mėginimai jos atsikratyti veda į tragedijas.

Skirtingų kultūrinių ir religinių grupių sugyvenimas Europos visuomenėse taps vis svarbesniu klausimu. Gyvenimas įvairovės visuomenėse yra galbūt net didesnis iššūkis Europai nei ekonominės, energetinės, karinės grėsmės. Istorija rodo, kad skirtingų visuomenės grupių sugyvenimo problema gali tapti viena didžiausių grėsmių Europos stabilumui ir saugumui.

Todėl ir reikalinga Europos Žmogaus Teisių Konvencija. 47 šalys narės įsipareigojo laikytis Europos pagrindinių vertybių ir savanoriškai suteikė Europos Žmogaus Teisių Teismui kompetenciją spręsti individualius pareiškimus dėl Konvencijos pažeidimų. Tai didžiausias pasiekimas, tačiau ir šioje srityje yra iššūkių.

Pirmiausia – būtina užtikrinti Konvencijos veikimą nacionaliniu lygiu, tam, kad Konvencijos pažeidimai nesikartotų.  Veiksminga žmogaus teisių apsauga prasideda ir baigiasi savo šalyje. Europos Žmogaus Teisių Teismas neperima nacionalinių teismų atsakomybės.

Kitas iššūkis – pabaigti ES prisijungimo prie Europos Žmogaus Teisių Konvencijos procesą. Kai tai įvyks, ES kaip teisinis subjektas prisijungs prie 47 šalių teisinės sistemos, kuri įpareigoja laikytis vieningų teisinių standartų, kuriuos užtikrina Europos Žmogaus Teisių Teismas. Ši sistema, vėlgi, neturi precedento. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų praktika tapo svarbiu elementu kovojant su diskriminacija, siekiant, kad žmogaus teisių suvokimas nuolat plėtotųsi.

Mūsų visuomenės taip pat keičiasi, kinta ir mūsų požiūriai bei perspektyvos. Turime būti pasirengę tai priimti. Kova su nepakantumu, išankstinėmis nuostatomis ir teisės aktais, diskriminuojančiais LGBT asmenis – vienas didžiausių šių pokyčių pavyzdžių. Žinau apie Seime šiuo klausimu vykstančias diskusijas. Sprendimus reikėtų priimti remiantis gerai pagrįstais argumentais, o ne emociniais vertinimais. Tiesa, kad dar daug reikia nuveikti visame kontinente, ir tai nėra antraeilis klausimas:  LGBT diskriminacija yra paplitusi, kai kur ji pagrįsta teisiškai, ir kartais tai apima fizinį ir psichologinį žalojimą. Tokiems atvejams negali būti jokių pateisinimų.

Europos Taryba nėra tobulų demokratijų klubas. Tai savotiška dirbtuvė, kurioje vyriausybės prisiima teisinius įpareigojimus ir priima stebėtojus, vertinančius, kaip šie įsipareigojimai įgyvendinami. Kartais tų įsipareigojimų įgyvendinimas užtrunka, kartais vyksta labai sparčiai, bet nedvejotinas faktas tai, kad Europos Taryba pastatė pamatus Europai, pagrįstai laisve ir įvairove, sukūrė erdvę taikai.

Mūsų bendros pastangos dabar turi būti nukreiptos tam, kad išsaugotume tą bendrą teisinę erdvę, kuriai grasina ekonominės krizės išaugintas ekstremizmas, neapykantos kurstymas, imigrantų šmeižimas ir juodinimas, netolerancija. Norėdami atsakyti į šią vertybinę krizę, pastangas turime suvienyti visi.

Kita didžiulė grėsmė Europos demokratijai – korupcija. Ji pažeidžia piliečių pasitikėjimą teisės viršenybe, institucijomis ir pačia demokratija.

Žinau, kad Lietuva susidūrė su didžiuliais sunkumais kelyje į rinkos ekonomiką ir pliuralistinę demokratiją. Paskelbusi nepriklausomybę, šalis pasiryžo įtvirtinti pliuralistinę demokratinę sistemą. Šiandien Lietuva – laisva, nepriklausoma, suvereni valstybė. Po kelių savaičių Lietuva perims pirmininkavimą ES Tarybai. Žinoma, kad joje yra problemų ir sunkumų. O kur jų nėra? Lietuvos pasiektas progresas – stulbinantis, apimantis visas gyvenimo sritis.

Šiandien esame kitoje kryžkelėje, susiduriame su kitais iššūkiais, kuriems reikia naujo  ambicingo atsako. Siekdamas, kad Europos Taryba sugebėtų tą atsaką duoti, pradėjau visa apimančią organizacijos reformą.

Minėdamas Lietuvos narystės sukaktį, negaliu negalvoti apie tas tamsias 1991 m. sausio dienas Vilniuje. Negalime pamiršti tų barikadų, to apsiausto Parlamento, tų jaunų neginkluotų žmonių, pasirengusių kovoti už laisvę, ir tų žvakių sniege, primenančių tuos, kurie žuvo už laisvę ir žmogaus teises. Tiems žmonėms, kurie kovojo, kad žmogaus teisės taptų realybe, jaučiame moralinę skolą.