Kaip mus rasti?

LIETUVOS RESPUBLIKOS NUOLATINĖ ATSTOVYBĖ PRIE EUROPOS TARYBOS

Adresas: 42, Rue Schweighaeuser  67000 Strasbourg  FRANCE

plačiau »

Tel. +33 390 411750
E. paštas

Europos žmogaus teisių teismas

Sukurta 2014.11.06 / Atnaujinta 2014.11.06 12:08

Kiekvieną dieną ieškoti vis efektyvesnių būdų, kaip ginti žmogaus teises - tai vienas iš svarbiausių Europos Tarybos tikslų, kurie atsispindi šiose pagrindinėse srityse:

  • efektyvi pagrindinių laisvių ir teisių apsauga ir priežiūra;
  • naujų pavojų žmogaus teisėms ir orumui nustatymas;
  • žmogaus teisių svarbos aiškinimas visuomenei;
  • žmogaus teisių mokymo ir profesinio rengimo skatinimas.

Europos žmogaus teisių konvencija, Europos socialinė chartija (pataisyta), Europos konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą ir Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija yra svarbiausi šios srities dokumentai.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija yra vienas iš svarbiausių Europos Tarybos pasiekimų. Ši precedento neturinti tarptautinė sutartis buvo priimta 1950 m. ir įsigaliojo 1953 m. Konvencijoje išvardintos kiekvieno asmens prigimtinės teisės ir laisvės. Ji įpareigoja valstybes garantuoti tas teises ir laisves kiekvienam, kas yra jų jurisdikcijoje. Be to, sukurtas Konvencijos įgyvendinimo mechanizmas: valstybės ir pavieniai asmenys, nepriklausomai nuo jų pilietybės, kurie mano, kad valstybės, Konvencijos dalyvės, pažeidė Konvencijoje jiems garantuojamas teises, gali kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre, kuris buvo įsteigtas vadovaujantis Konvencija.

Konvencijoje garantuojama: teisė į gyvybę, apsauga nuo kankinimų ir nežmoniško elgesio, teisė į laisvę ir saugumą, teisė į teisingą teismą, privataus ir šeimos gyvenimo gerbimas, teisė į susirašinėjimo slaptumą, saviraiškos laisvė (įskaitant spaudos laisvę), minties, sąžinės ir religijos laisvė, laisvė dalyvauti taikiuose susirinkimuose, teisė jungtis į asociacijas. Konvencijoje įtvirtintas teises papildė protokoluose numatytos teisės, pavyzdžiui, mirties bausmės uždraudimas (Protokolas Nr. 6).

Iš pradžių Konvencijos įgyvendinimo mechanizmą sudarė dvi institucijos: Europos žmogaus teisių komisija (1954 m.), kurios pagrindinė funkcija buvo skundų filtravimas, ir Europos žmogaus teisių teismas (1959 m.), priimantis sprendimus tose bylose, kurias jam perduodavo Komisija arba vyriausybės. Europos Tarybos Ministrų Komitetas (Europos  Tarybos valstybių narių vyriausybių atstovai) kontroliavo Teismo priimtų sprendimų vykdymą ir nagrinėjo bylas, kurios nebuvo perduotos Teismui, nežiūrint Komisijos nustatytų pažeidimų.

Nuo 9 dešimtmečio pradžios skundų skaičius nuolat augo, sistemos pajėgumai buvo viršyti, ilgėjo skundų nagrinėjimo laikas, kuris nuo skundo padavimo iki sprendimo dėl bylos esmės galėjo trukti penkerius metus.

Dėl augančio skundų skaičiaus, jų sudėtingumo ir išaugusio Europos Tarybos narių skaičiaus kilo būtinybė reformuoti Teismo darbą. Todėl vietoje anksčiau buvusių dviejų Konvencijos institucijų nuo 1998 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo naujas Europos žmogaus teisių konvencijos protokolas Nr. 11, dirba vienintelis nuolatinis teismas.

Sparčiai augantis peticijų skaičius verčia tęsti Teismo reformą. Buvo parengtas Protokolas Nr.14, siekiant toliau gerinti Teismo darbą, kuris įsigaliojo po to, kai jį ratifikavo visos Žmogaus teisių konvencijos dalyvės.

Europos žmogaus teisių teismo veiklą apibrėžia reglamentas.

Naujas Europos žmogaus teisių teismas yra tiesiogiai prieinamas fiziniams asmenims ir jo jurisdikcija yra privaloma visoms Konvencijos šalims. Teismas yra nuolatinis. Jis posėdžiauja nuolat ir dalyvauja parengtiniuose bylų nagrinėjimo etapuose bei priima sprendimus iš esmės.

Teismo teisėjų skaičius yra lygus Susitariančių šalių skaičiui. Teisėjus renka Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja iš kiekvienos šalies vyriausybės siūlomų trijų kandidatų sąrašo. Vykdydami savo pareigas teisėjai yra visiškai nepriklausomi ir neatstovauja juos pasiūliusiai valstybei.

Pirmieji rinkimai įvyko 1998 m. sausio mėnesį, o išrinkti teisėjai pradėjo eiti savo pareigas nuo 1998 m. lapkričio mėnesio. Šiuo metu Teismo pirmininkas yra Dean Spielmann (išrinktas 2012 m. rugsėjo mėnesį).

Pradinėse bylos nagrinėjimo stadijose visos aiškiai nepagrįstos peticijos yra išbraukiamos iš bylų sąrašo vienbalsiu iš trijų teisėjų sudarytos kolegijos sprendimu. Paprastai Teismas posėdžiauja  kaip septynių teisėjų kolegija. Jeigu nusprendžiama, kad peticija yra priimtina, kolegija siekia draugiško suinteresuotų šalių susitarimo. Jeigu to pasiekti nepavyksta, kolegija paskelbia savo sprendimą.

Ypatingais atvejais, pavyzdžiui, kai iškyla rimtas klausimas dėl Europos žmogaus teisių konvencijos interpretavimo ar taikymo, byla gali būti perduota vienai iš kolegijų, (be sprendimo priėmimo) arba, prašant vienai iš šalių (per trijų mėnesių laikotarpį), Didžiajai kolegijai, kurią sudaro septyniolika teisėjų. Kolegijų sprendimai įsigalioja per tris mėnesius po jų paskelbimo, o Didžiosios kolegijos - nuo sprendimo priėmimo dienos. Teismo sprendimai yra galutiniai ir privalomi suinteresuotoms šalims.

Ministrų Komitetas kontroliuoja sprendimų dėl nustatytų pažeidimų vykdymą. Jis užtikrina, kad valstybės imsis esminių priemonių, užkertant kelią tolesniems pažeidimams (keis įstatymus, teismų praktiką, normatyvus). Be to, jis užtikrina, kad pareiškėjui bus išmokėtas Teismo paskirtas teisingas atlyginimas ir kad tam tikrais atvejais bus imtasi kitų konkrečių priemonių pilnai ištaisyti padėtį (bylų atnaujinimas, draudimo ar sprendimodėlkonfiskavimo panaikinimas, teistumo panaikinimas, leidimo apsigyventi šalyje suteikimas).

Individualiuose skunduose keliamų problemų ratas vis platėja:

  • žmonių dingimas be žinios ir neteisėtas gyvybės atėmimas;
  • suimtų asmenų kankinimas ir netinkamas elgesys su jais;
  • neteisėtas laisvės atėmimas;
  • neturėjimas galimybės kreiptis į teismą;
  • teisingo bylos nagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką principo pažeidimas;
  • telefoninių pokalbių klausymasis;
  • deportavimas ir ekstradicija;
  • seksualinių mažumų diskriminavimas;
  • spaudos laisvės varžymas;
  • tėvų, kurių vaikai yra globos institucijose, teisės;
  • nuosavybės teisių pažeidimas;
  • politinių partijų paleidimas.

Naujienlaiškio prenumerata