Temos Žymėti visasAtžymėti visus

linas linkevicius.JPG

Užsienio reikalų ministras

Linas Linkevičius

Ministro darbotvarkė cv Twitter

Ministro Lino Linkevičiaus kalba Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių vadovų metiniame suvažiavime 2018 m. liepos 3 d.

Sukurta 2018.07.03 / Atnaujinta 2018.07.03 17:39

Sveikinu visus susirinkus į kasmetinį suvažiavimą. Pradėsiu nuo to, kas šiandien visus, besidominčius tarptautiniais santykiais, bene labiausiai jaudina. Vis sunkiau nepastebėti tam tikrų slinkčių mums gyvybiškai svarbioje transatlantinėje erdvėje. Kol Rusija savo veiksmais ir toliau kelia didžiausią grėsmę mūsų saugumui, Europos žvilgsnis nukreiptas į Vakarus – JAV, kuri buvo, yra ir bus nepamainoma mūsų saugumo architektūros dalis, jos kertinis akmuo. Dažnėjantys ES ir Jungtinių Valstijų ginčai kelia nerimą. Viešojoje erdvėje iš aukštų tribūnų netgi nuskambėjo: „Pasaulio, kokį jį pažinojome, jau nebėra“.

Ar labai turėtume išsigąsti? Vieno pasaulio, „kokį jį pažinojome“, neliko prieš 30 metų. Kitas pasaulis, skelbė antraštės, griuvo kartu su Niujorko bokštais dvyniais – tada irgi girdėjome, kad „taip, kaip buvo, jau niekada nebebus...“. Bet matome, kad gyvenimas juda į priekį: prisitaikome, kuriame naujas sugyvenimo formules. Tad ir pasaulyje, kuris ateina, neabejoju, rasime savo vietą ir vaidmenį.

Svarbiausia, kad patys žinotume, ko norime, ir sutelktai to siektume. Tada ir viso pasaulio nežinia mūsų nesustabdys. Taip jau buvo: nepaisant visų gąsdinimų, abejonių, savibaugos, Nepriklausomybę galiausiai pasiekėme, sovietinės kariuomenės išvedimo pasiekėme, narystės ES ir NATO pasiekėme.

Naujausias pavyzdys – mūsų narystė EBPO. Į šią elitinę organizaciją įstojome per rekordiškai trumpą laiką, nors reikėjo nemenkų pastangų ir sudėtingų sprendimų. Ekspertų skaičiavimu, šie sprendimai padės efektyviau valdyti valstybės turtą ir milijonais eurų sumažins valdymo išlaidas. Dėkoju visiems mūsų tarnybos profesionalams, kurie prisidėjo prie šio tikslo: Rolandui Kriščiūnui, Albinui Zananavičiui, Daliai Kreivienei, Linai Viltrakienei, Donatui Tamulaičiui ir kitiems. Kviečiu aktyviai viešinti šį laimėjimą Jūsų rezidavimo šalyse, nes narystė EBPO – tarsi šalies kokybės ženklas, kuris didina valstybės tarptautinį autoritetą ir patrauklumą užsienio investuotojams.

Šiandien vertėtų savęs paklausti: ko norime ir ko siekiame šiuolaikiniame pasaulyje?

Manau, kad demokratinėmis vertybėmis ir taisyklėmis pagrįsta tarptautinė pasaulio tvarka yra mūsų valstybės pamatinis interesas. Ji kur kas naudingesnė, nei sistema, kurioje viešpatauja stipresniojo teisė, laukiniai galios principai. Jei dėl to sutariame, turėtume ginti tai, kas šiuo požiūriu jau sukurta, ir siekti aiškesnio reglamentavimo ten, kur dar daug nežinomybės.

Gerbiamieji,

NATO yra vertybėmis pagrįsta taisyklių sistema. Tokia yra ir Europos Sąjunga. Šios dvi vertybinės taisyklių sistemos veikia mūsų naudai, tad turi būti ginamos, stiprinamos ir plėtojamos.

Ir tai jau vyksta. Per labai trumpą laiką Lietuva iki 2 proc. BVP padidino krašto apsaugai skiriamą finansavimą. Atnaujintas šaukimas į privalomąją karo tarnybą viršijo lūkesčius. NATO priešakinių pajėgų batalionas virto solidžia atgrasymo struktūra. Siekiame, kad jis čia liktų ilgam, kad tai taptų „new normal“. Ypač daug investuojame į pratybas ir mokymus: Saber Strike, Thunder Storm, Baltops – viską sunku ir išvardyti. Ką tik pasibaigusiose didžiulėse pratybose išbandėme savo pačių pasirengimą priimti sąjungininkų pajėgas, užtikrinti jų judėjimą per Lietuvos ir Lenkijos sieną. Pamatėme, ko trūksta mūsų logistikos sistemai, ką reikėtų tobulinti.

Sustiprinome ir pačią NATO vadovavimo struktūrą. Atkuriame vadovavimo pajėgumus plataus masto kolektyvinės gynybos operacijoms. Peržiūrime ir gynybos planus, kad jie atitiktų šiandienos realijas. Pasiektas sutarimas didinti pajėgų parengtį – 30 batalionų, 30 aviacijos eskadrilių ir 30 karo laivų bus pasirengę veikti per 30 dienų. Dar reikia išspręsti oro, jūros gynybos, A2/AD, Suvalkų koridoriaus apsaugos klausimus. Apie tai kitą savaitę diskutuos NATO šalių vadovai.

Naują lygį pasiekė NATO bendradarbiavimas su Suomija, Švedija ir visa Europos Sąjunga. Rengiamas bendras ES ir NATO vadovų pareiškimas dėl tolesnio šių organizacijų bendradarbiavimo. ES lygiu jau vyksta diskusijos dėl karinių pajėgų perkėlimo ir judėjimo valstybių narių teritorijoje. Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo (PESCO) sąraše ši – „karinio Šengeno“ – iniciatyva, kaip ir mūsų inicijuotos Europos kiber-netinės greitojo reagavimo pajėgos – tarp labiausiai pažengusių projektų. Birželį Užsienio reikalų taryboje ypač daug dėmesio skyrėme kibernetinėms ir hibridinėms grėsmėms, sutarėme ir dėl tolesnių veiksmų stiprinant ES šalių atsparumą ir strateginę komunikaciją. Ką tik pasibaigusi Vadovų Taryba įpareigojo ES institucijas iki gruodžio parengti koordinuoto atsako į dezinformaciją veiksmų planą.

Atskirai paminėčiau Baltijos šalių, Lenkijos ir Europos Komisijos ką tik pasirašytą politinį susitarimą dėl Baltijos šalių ir kontinentinės Europos elektros tinklų sinchronizacijos. Dabar jau galime pradėti konkrečius darbus ir iki 2025 metų atsijungti nuo Rusijos valdomo BRELL tinklo.

Tad pažanga stiprinant kolektyvinį saugumą – daugiau nei akivaizdi. Žinojome, ko siekiame, ir matome rezultatą.

Analogiško tikslų aiškumo siekiame ir kitose Europos Sąjungos bendradarbiavimo srityse. Jau 14 metų dalyvaujame nesibaigiančioje ES teisėkūroje. Žinome, kas mus domina pramintuose „takeliuose“ – pvz., Rytų partnerystės, prekybos, energetikos politikoje, kokie mūsų interesai derybose dėl daugiamečio biudžeto.

Tačiau kaip dėl kitų klausimų ir iniciatyvų, dėl kurių šiandien laužomos ES valstybių ir institucijų ietys?

Išskirčiau kelias sritis, kuriose bręsta dideli pokyčiai. Tai Europos ekonominė ir socialinė politika, migracijos politika ir užsienio politika.

Daug naujų minčių tolesniam Europos ekonominiam ir socialiniam reguliavimui pažėrė didžiųjų ES valstybių lyderiai – nuo bendrų mokesčių iki naujų institucijų. Šiuo klausimu labai nesiplėsiu – juolab kad jis peržengia mūsų tarnybos kompetenciją. Galiu tik pasakyti, kad Lietuva įdėjo daug pastangų, kad įsilietų į ES šalių branduolį. Šiandien priklausome Šengenui, euro zonai, dalyvaujame PESCO. Kokybiškai naują lygmenį pasiekė mūsų santykiai su Vokietija, Prancūzija, kitomis valstybėmis. Vokietijos kariai sudaro NATO priešakinių pajėgų bataliono Lietuvoje pagrindą. Labai įdėmiai sekame naujas europines saugumo stiprinimo iniciatyvas. Ir tiek, kiek jos nesikirs su mūsų interesais, su siekiu pagrindine Europos saugumo organizacija išlaikyti NATO, sieksime jose dalyvauti.

Man, kaip kauniečiui, ypač malonu, kad su Europos branduoliu šiandien aktyviausiai prekiauja Lietuvos branduolys: daugiausiai lietuviškos kilmės prekių į Vokietiją ir Prancūziją eksportuojame iš Kauno apskrities (atitinkamai 27 ir 32 proc.). Bet, žinoma, siekiame, kad glaudesnius ryšius su Vokietija, Prancūzija, Beneliukso šalimis užmegztų visi Lietuvos regionai, kad jie įtrauktų visas ūkio šakas. Tai – viena prioritetinių artimiausio laikotarpio veiklos krypčių.

Labai glaudūs ryšiai su artimiausiomis partnerėmis – Šiaurės ir Baltijos šalimis. NB8 auginasi „tarptautinius raumenis“: greta tradicinių NB8+Jungtinė Karalystė, e-PINE formatų išmėginome NB8+Airija, NB8+ Nyderlandai, NB8+Vyšegradas. Mūsų eksportas į NB8 regioną sudaro apie 30 proc. viso eksporto – maždaug tiek pat, kiek į Vokietiją, Rusiją ir Lenkiją kartu sudėjus. Beveik pusę (45 proc.) visų Lietuvoje sukauptų užsienio investicijų sunešė Šiaurės ir Baltijos šalių kompanijos. Jei į vieną būrį sukviestume visas NB8 savivaldybes, su kuriomis pasirašytos bendra-darbiavimo sutartys, dar aiškiau išvystume pasiektą sąveikos mastą. Tik kelios mūsų savivaldybės tokių sutarčių dar neturi. Raginčiau pasirašyti. Mūsų diplomatai pasiruošę visokeriopai padėti.

Atgijo dialogas su strategine partnere Lenkija. Manau, parodėme, kad galime suderinti įvairius interesus ir judėti į priekį. Radome sprendimą dėl strateginio investuotojo „Orlen“ interesų. Ruošiamės sinchronizuoti mūsų elektros tinklus, sujungti abi šalis dujotiekiu. Laukia dideli darbai. Kartu, manau, turime ieškoti formų parodyti solidarumą tose srityse, kur mūsų kaimynams prireiktų. Paskelbusi, kad nepirks energijos iš Astravo, Lenkijos vyriausybė jau įsijungė į bendrą kovą su šia grėsme Europos saugumui. Tad bendraeuropiniame politiniame triukšme įsiklausykime, ką kalba Lenkijos vadovai, išgirskime ir sau atsakykime, ką partnerystės labui galime pasiūlyti mes.

Gerbiamieji,

Ypač daug dėmesio šiuo metu pritraukia į pirmą planą vėl iškilusi migracijos tema. Europą užtvindžiusi pabėgėlių banga skaldo visuomenes ir kelia vis daugiau įtampų, kuriomis naudojasi populistai. Auga parama siūlymams apriboti, suvaržyti, neleisti. Koks mūsų interesas? Teisinga mintis stiprinti ES išorinės sienos apsaugą, didinti įvairių šalių pasienio tarnybų sąveiką. Lietuva ką tik pasiūlė kurti bendrus ES išorinės sienos kontrolės standartus, nes mums labai aktualus sausumos sienos saugumas. Savanoriškai įgyvendiname pabėgėlių priėmimo programą, ir šią politiką tęsime.

Prieš kelias dienas Europos Vadovų Taryba patvirtino pluoštą naujų kovos su migracija priemonių: kartu su trečiosiomis šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis anapus ES išorinės sienos kursime migrantų surinkimo centrus, mėginsime greičiau tikrinti į ES jau patekusius migrantus, kad politiniams pabėgėliams būtų greičiau suteiktas prieglobstis, o ekonominiai – greičiau išsiųsti atgal. Nenoriu dramatizuoti, bet nuo to, kaip šią problemą išspręsime, priklausys ir visos ES ateitis. Svarbu, kad, kiek leidžia jėgos, būtume konstruktyvūs ir solidarūs. Europos Sąjungoje nė viena šalis neturėtų jaustis palikta viena.

Atskirai norėčiau pakalbėti apie Bendrąją užsienio ir saugumo politiką (BUSP). Neseniai išgirdome pasiūlymų šioje bendradarbiavimo srityje atsisakyti vienbalsiškumo ir pereiti prie daugumos balsavimo. Kalbama ir apie „ES Saugumo Tarybos“ sukūrimą. Tai būtų esminis kokybinis šuolis. Bet ar jis užtikrintų Lietuvos gyvybinių interesų apsaugą?

Mano galva, anapus ES išorinės sienos kol kas per mažai padaryta kuriant teisės, kolektyvinių institucijų ir bendradarbiavimo kultūros erdvę, o atskirų ES valstybių kalbos ir veiksmai dar neleidžia tikėtis, kad turime principinį sutarimą šią erdvę stiprinti ir plėsti taip, kad ji atitiktų Lietuvos saugumo interesus.

Naują pagreitį pastaruoju metu įgijo ES santykiai su Vakarų Balkanų valstybėmis. Po 15 metų pertraukos sušauktas ES ir Vakarų Balkanų viršūnių susitikimas. Rastas ilgai ieškotas sprendimas dėl Makedonijos pavadinimo. Atgijo kalbos apie Sąjungos plėtrą į šį regioną. Komisija pateikė savo matymą – strateginį dokumentą, kuriame išskirtos 6 iniciatyvos ir konkretus veiksmų planas. Bet kol nebaigti namų darbai, tarp jų ir šimtaprocentinis prisijungimas prie BUSP pozicijų, negalėsime kalbėti apie visavertę narystę. Tai mūsų principinė nuostata.

Konkrečių veiksmų ėmėsi ir Lietuva – įsteigta ambasada Kroatijoje, iš kurios dengsime nemažą dalį Vakarų Balkanų valstybių. Šiame regione jau turime gerą įdirbį: daugiau nei pusę Dvynių projektų (o jų su partneriais nuo 2004-ųjų laimėjome net 95) įgyvendinome Balkanų šalyse ir Turkijoje. Tikimės dar labiau išplėsti teisinį ir institucinį bendradarbiavimo tinklą.

Nerimą kelia, kuo pasibaigs Jungtinės Karalystės skyrybos su Europos Sąjunga. Išlaikysime maksimaliai sureguliuotus santykius ar sutarsime tik dėl trijų „didžiųjų problemų“ sprendimo, o kitose srityse leisimės į neapibrėžtą „laisvo plaukiojimo“ režimą? Išstojimo sutarties projektas baigiamas derinti, tačiau ateities santykius vis dar gaubia nežinomybė. Ne kartą kalbėjome, kad mūsų pamatinis interesas – išlaikyti Britaniją kuo glaudžiau ES kūno. Tad sieksime, kad ne tik prekybos, bet ir saugumo, gynybos klausimais turėtume kuo atviresnius, dirbtinių kliūčių nesuvaržytus santykius. Apie tai prašyčiau kalbėti ne tik Londone, bet ir Briuselyje, ir visų ES valstybių sostinėse.

Aktyviai dalyvaujame kurdami Europos Sąjungos santykius su Rytų partnerystės šalimis. Kai kada girdime: „Ne, joms negalime suteikti europinės perspektyvos!“, „Kokia čia Europa!“ ir taip toliau. Su tuo griežtai nesutikome ir nesutiksime.

Penktajame Rytų partnerystės viršūnių susitikime sutarta stiprinti ES bendradarbiavimą su Ukraina, Moldova ir Sakartvelu. Tai – labai svarbus sprendimas, leisiantis mūsų partneriams efektyviau įgyvendinti asociacijos susitarimus, semtis vieniems iš kitų gerosios patirties, mokytis iš klaidų. Kijeve, Kišiniove ir Tbilisyje turime dirbti, kad kitąmet po rinkimų (o jie numatyti visose trijose valstybės) strateginė kryptis – spartinti reformas, siekti suartėjimo su Vakarais – būtų išlaikyta.

O ES šalyse turėtume siekti politikų pritarimo, kad asociacijos susitarimai – tik tarpinė stotelė. Stabdyti integracijos traukinį, ypač šiuo metu – Europos Sąjungos interesams žalingas sprendimas. Europos Sąjungai ir asocijuotosios partnerėms reikia aiškių tikslų, kurie apibrėžtų ir struktūruotų jų tolesnio bendradarbiavimo programą.

Svarbu užtikrinti tolesnį ES institucijų politinį dėmesį Rytų partnerystės politikai – ypač po Europos Parlamento rinkimų, kai keisis Europos Komisijos sudėtis. Svarbu, kad naujoje finansinėje perspektyvoje būtų numatyta finansinė parama reformoms Rytų kaimynystėje. „Daugiau už daugiau“ principas ir toliau turi likti šios paramos atskaitos tašku. Bendro mažiausio vardiklio taktika – prasčiausia iš visų galimų. Svarbu, kad ES sostinėse matytume stiprėjančią paramą Rytų partnerystės šalių europinei perspektyvai. Tvirtai tikiu, kad Lietuvos iniciatyva dėl Europos plano Ukrainai, kitos iniciatyvos ir mūsų visų nuoseklus darbas padės tai užtikrinti.

Pagarbos tarptautinei teisei, bendradarbiavimo kultūros stoka ypač bado akis mūsų kaimynės Rusijos veiksmuose ir pareiškimuose. Jungtinių Tautų Chartija, europinės konvencijos laužomos nebesivaržant. Nerimą kelia atsinaujinančios amnezijos apraiškos. Kas šiandien beprisimena Stambulo įsipareigojimus? Šešių punktų susitarimą dėl paliaubų Sakartvele? Absurdo lygį pasiekė užsienio įstaigų, veikiančių Rusijoje, persekiojimas. Neišduotos vizos net visuomeninės akcijos „Misija Sibiras“ dalyviams.

Nepaisant to, vis garsiau girdime, kad reikia „atkurti santykius“, „ieškoti dialogo“, kurti „naują politiką“. Nors pradžiai užtektų nuosekliai vykdyti esamą: ir kitose šalyse priimti „Magnickio įstatymą“, užtikrinti prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi ir t.t.

Labai gali būti, kad netrukus susidursime su nauja tikrove – konkrečiais pasiūlymais „modifikuoti“ sankcijas Rusijai, nors nei pašalinta jų priežastis, nei pradėti įgyvendinti Minsko susitarimai. Šiuo klausimu reikės mūsų visų mobilizacijos. Prašau Jūsų neatsipalaiduoti, įdėmiai sekti kiekvieną krustelėjimą šiuo klausimu. Nusileisti dėl sankcijų reikštų de facto įteisinti Krymo aneksiją, atvirą agresiją Rytų Ukrainoje, jėgos, o ne teisės principų taikymą kaimynystėje. Tai reikštų atvirą kvietimą darsyk – jau kelintąsyk? – panaudoti jėgą.

Nelabai matau, kaip tokiomis sąlygomis ES sprendimai galėtų būti priimami kvalifikuota dauguma.

Keista, kad gerokai mažiau raginimų „ieškoti dialogo“, kurti „naują politiką“ girdime kilus nesutarimams su strategine partnere – Jungtinėmis Valstijoms. Nors būtent čia dialogo labiausiai reikėtų. Taip, įtampos šiandien daug, retorika aštrėja. Kažkam galbūt nepatinka vienašališki JAV sprendimai, kažkam – ilgas ir lėtas ES sprendimų priėmimo procesas. Bet transatlantiniai santykiai sukurti ne per naktį, į juos investuota dešimtmečiais. Būtų klaida, jei problemoms, kurias pasaulyje kelia nesąžininga konkurencija, pavargtume ieškoti bendrų sprendimų. Šiandien kaip niekad svarbu neskubėti, neprarasti kantrybės, remtis faktais ir laikytis pasaulinių taisyklių. Į JAV vienašališkai nustatytus prekybos suvaržymus ES atsakė „subalansuojamosiomis“ priemonėmis. Siekėme, kad jos būtų proporcingos ir įvedamos griežtai laikantis nustatytos tvarkos, kad išvengtume galimo suvaržymų eskalavimo.

Tad, jei kyla problemų, – sėskime ir jas spręskime. Juolab kad turime gerų pavyzdžių – kad ir dėl 2 proc. išlaidų krašto apsaugai. Po aikštelę ilgokai stumdytas kamuolys pagaliau pajudėjo aiškia kryptimi. Vis daugiau NATO valstybių peržiūri savo gynybos biudžetus. JAV administracija 40 proc. padidino finansavimą savo kariams Europoje išlaikyti, į Europą po pertraukos sugrąžinti Amerikos tankai. Ir kitais klausimais, neabejoju, galima rasti sprendimą, tik svarbu nepaskęsti emocijų jūroje ir neįsukti „subalansuojamųjų priemonių“ spiralės.

Kartais nuskambantis klausimas, ką rinktis – JAV ar ES – iš pagrindų ydingas. Savo kelią Lietuva jau pasirinko. Mes esame Europos Sąjungoje. Tuo pačiu esame ir NATO nariai, laikome JAV savo strategine partnere ir esmine saugumo garantija. Mes – už stiprius transatlantinius ryšius, už stiprią Europą, kuri nekonkuruoja, o bendradarbiauja su Jungtinėmis Valstijomis. Tikrai neprisidėsime prie skaldymo, izoliavimosi politikos – ji žalinga ir Lietuvai, ir visai transatlantinei bendruomenei.

Daug aistrų sukėlė JAV sprendimai pasitraukti iš Irano branduolinio susitarimo (JCPOA) ar perkelti ambasadą Jeruzalėn. Į pastarąjį Lietuva sureagavo santūriai. Mūsų vertinimu, tarptautinę teisę ir JT rezoliucijas reikia gerbti. Jeruzalę ateityje matome kaip dviejų valstybių sostinę, ir tai turi būti išspręsta derybų keliu. O kaip surasime ilgalaikį sprendimą be JAV aktyvaus įsitraukimo?

Daugeliu klausimų palaikome Izraelį. Mūsų santykiai šiandien kaip niekad geri, dvišalis bendradarbiavimas labai intensyvus. Tuo pačiu matome, kad Izraelio santykiai su dalimi ES valstybių komplikuoti – jos atvirai kritikuoja Izraelio politiką palestiniečių atžvilgiu. Artimųjų Rytų taikos procese Europos Sąjungai tai ne itin padeda. Tad ėmėmės konkrečių priemonių, kad turėtume labiau subalansuotą ES poziciją. Mūsų – Lietuvos – iniciatyva pavyko surengti Izraelio premjero vizitą į Briuselį – pirmąsyk po 22 metų pertraukos.

Palaikome Izraelį ir jo teisę ginti savo teritoriją, suverenitetą. Suprantame, kaip sudėtinga atremti radikaliųjų islamo grupuočių rengiamas teroristines atakas.  Daugelis kolegų Europoje ne visada tai pamini, ne visada į tai atkreipia dėmesį. Tačiau tai nereiškia, kad visais Artimųjų Rytų klausimais Lietuvos pozicija iš anksto nulemta. Užėmę vienašalę poziciją menkintume ne tik ES vaidmenį taikos procese, bet ir galimybes susitarti, prisidėtume prie įtampos kėlimo.

Matome, kad Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje Rusija stiprina savo geopolitines pozicijas – pasirašo karinio bendradarbiavimo susitarimus, steigia karines bazes, nevengia ir tiesioginės karinės intervencijos. Stiprinama partnerystė su Irano ir Sirijos režimais. Milijardais skaičiuojamas rusiškos ginkluotės eksportas į šį regioną. Taip veikia didžioji politika erdvėje, kurioje stokojama tarptautinių taisyklių ir jas prižiūrinčių institucijų. Pridurčiau: erdvėje, kurį ES laiko savo kaimyne.

Išplėsti Pietų kaimynystėje bendradarbiavimo įrankių ir taisyklių rinkinį, matyt, būtų vienas iš artimiausio dešimtmečio strateginių ES uždavinių. Į tai žvelgdami, ėmėmės plėsti ryšius su šio regiono valstybėmis: surengėme vizitus į Alžyrą, Tunisą, Maroką. Dalyvaujame ES operacijoje „Sophia“, kuria siekiama užkirsti nelegalios migracijos kelius iš Šiaurės Afrikos į Europą.

Auga mūsų indėlis į Jungtinių Tautų ir Europos Sąjungos misijas Malyje, Centrinės Afrikos Respublikoje, prie Somalio krantų. Inicijuoti vystomojo bendradarbiavimo projektai Malyje ir Nigerijoje. Kad būtume labiau matomi ES ir Afrikos Sąjungos dialoge, pats vykau į viršūnių susitikimą Abidžane.

Realybė verčia iš naujo įvertinti santykius su Didžiąja Azija: Indija, Japonija, Kinija. Per dešimtmetį mūsų eksportas į šias tris šalis išaugo dešimteriopai ir viršijo 350 mln. eurų. Kitąmet, tikimės, įsigalios ES ir Japonijos laisvosios prekybos sutartis – Lietuvos eksportuotojams atsivers dar viena, 127 mln. vartotojų rinka. O kur didėjantis atvykstančių turistų, studentų srautas? Akivaizdu, kad reikės peržiūrėti išteklius ir pradėti rengtis plėtrai. Kitos ES valstybės tai jau pradėjo daryti.

Paraštėje nereikėtų palikti ir ASEAN regiono, į kurį eksportas per 10 metų išaugo beveik 3 kartus ir pasiekė 235 mln. eurų. Dar šiemet ES numačiusi pasirašyti laisvosios prekybos sutartis su Singapūru ir Vietnamu, deramasi dėl analogiškos sutarties su Indonezija. Tyrimų duomenimis, net 93 proc. Lietuvos eksportuotojų geba pasinaudoti ES laisvosios prekybos sutarčių lengvatomis. Tai – vienas geriausių rodiklių visoje Europos Sąjungoje. Tad bandykime jį tokį ir išlaikyti – mūsų ūkio augimo, darbo vietų kūrimo, gyventojų gerovės labui.

Su Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos valstybėmis dvišalių sutarčių bazė dar menkai išplėtota. Tai ypač patiriame, kai į nelaimę pakliūva mūsų pilietis, kai iš Lietuvos išvežamas ir nebegrįžta vaikas, kai dėl dvigubo apmokestinimo ar investicijų apsaugos priežasčių ne Lietuvos, o kitos ES šalies vėliavą pasirenka lietuviška bendrovė. Todėl nesėdėkime ir nelaukime – sutarčių bazę su kitomis valstybėmis plėtokime dabar, kol mūsų santykiai dar tik mezgasi, kol nėra atsiradę rimtų, bendradarbiavimui koją kišančių dalykų.

Gerbiamieji,

Ligšiolinis jaukus pasaulis, grįstas euroatlantinėmis bendrabūvio taisyklėmis, pamažu atsitraukia. Kyla naujas pasaulis, nauji galios centrai, nauji šalių sąveikos principai. Bet mūsų principinis interesas nesikeičia: ir šiame – ateities – pasaulyje norėtume matyti daugiau tarptautine teise ir institucijomis grįsto bendradarbiavimo. Tai atitinka pamatinius Lietuvos interesus.

Pabaigoje keletas žodžių apie mūsų vidaus reikalus. Bręsta laikas tam tikroms pertvarkoms. 2004 metais, kai įstojome į ES ir NATO, tik penktadalis mūsų diplomatų užsienyje dirbo tarptautinėse organizacijose. Dabar tokių turime beveik 40 proc. Diplomatas klasikine prasme traukiasi į antrąjį planą – darbo kultūroje vis labiau įsigali formulė „atstovybė-posėdis-atmintinė“. Ar to užtenka, ar tai suderinama su mūsų ilgalaikiais interesais – platesnės diskusijos klausimas. Tikiuosi, apie tai pakalbėsime šio suvažiavimo dienomis.

Matomų vaisių nebeduoda ir esamas finansavimo modelis. Tarnybos biudžetas per 10 metų nuo krizės išaugo apie 30 proc., bet tai reiškia vidutiniškai po 3 proc. per metus – t.y. padengti infliacijai. Vis aštresnis atlyginimo klausimas. Visada atsiras sakančių, kad pradedančiam diplomatui 636 eurai „ant popieriaus“ yra daug. Tačiau su tokiu pasiūlymu pritraukti gabų ir talentingą jaunimą, laimėti konkurencinę kovą su privačiu sektoriumi ypač sunku.

Prieš kelias dienas Seimas priėmė naujos redakcijos Diplomatinės tarnybos įstatymą, kuris, tikiu, padės subalansuoti padėtį. Visų diplomatų atlyginimai turėtų išaugti. Pradedantiesiems sutrumpinamas parengiamasis laikotarpis ir suteikiamas diplomatinis rangas. Įtvirtinama ne tik vertikalios, bet ir horizontalios karjeros, nuotolinio darbo galimybė. Nesileisiu į detales – jos bus plačiau pristatytos kitame posėdyje. Tik atkreipsiu dėmesį, kad kryptį užduoda bendrasis valstybės judėjimas modernesnės, lankstesnės ir veiksmingesnės valstybės tarnybos link. Tad ir grįžtančius ambasadorius kviečiu Ministerijoje stoti į vadovaujančias pareigas – tokį žingsnį naujasis įstatymas skatins, numatydamas ir geresnes apmokėjimo sąlygas.

Naudodamasis proga norėčiau padėkoti visiems, prisidėjusiems prie Šimtmečio renginių programos. Atšventėme kaip pridera. Įvairiose pasaulio sostinėse surengta daugiau kaip 120 renginių, skirtų Valstybės atkūrimo Šimtmečiui, didelė jų dalis – drauge su lietuvių bendruomenėmis. Tai – dar vienas sėkmingas pavyzdys, kaip susitelkę galime išplėsti savo skleidžiamos žinios apimtį ir mastą.

Tikiuosi, jis mus įkvėps toliau formuojant bendrą komunikavimo politiką. Mūsų „tylioji diplomatija“ kartais pernelyg tyli. Mūšiai virtualioje erdvėje vis labiau daro įtaką realybei. Paimkime istorinės atminties, antisovietinės rezistencijos temas. Spalį bus laidojami Adolfo Ramanausko – Vanago palaikai – reikės Jūsų žinios tiek Rytų, tiek Vakarų auditorijoms. Žinutės turi būti sustyguotos, socialiniai tinklai – aktyviau išnaudojami. Apie tai šiomis dienomis bus surengta atskira sesija. Kviečiu aktyviai dalyvauti.

Ir viena konkreti užduotis: šiandien pristatyti Baltarusijos atlikto Astravo AE „streso testo“ rezultatai. Mūsų nuogąstavimai darsyk pasitvirtino: elektrinė nėra saugi, nors jau metų pabaigoje į ją ketinama pakrauti branduolinį kurą. Jos paleisti negalima. Visi nurodyti trūkumai turi būti ištaisyti, visi tarptautiniai reikalavimai įgyvendinti. Tai turi tapti tolesnio ES ir Baltarusijos bendradarbiavimo sąlyga. To privalome reikalauti valstybių sostinėse ir ES institucijose. Mes suinteresuoti gerais kaimyniškais santykiais su Baltarusija ir plėtojame bendradarbiavimą ten, kur įmanoma. Baltarusijos krovinių tranzitui sudarytos patrauklios ir konkurencingos sąlygos, matome augančius verslo ryšius. Tačiau kai peržengiamos mūsų „raudonosios linijos“, sudėję rankas nesėdėsime. Vasarį Ženevoje šaukiamas Espoo konvencijos šalių neeilinis susitikimas. Bus sprendžiama, ar Baltarusija, plėtodama Astravo AE projektą, pažeidė Konvenciją, ar ne? Žinia, manau, aiški. Prašau išnaudoti visas galimybes, kad pasiektume norimo rezultato.

Tam tikrų mūsų veiklos ypatumų atskleidė įdiegtos naujovės ekonominės diplomatijos srityje. Individualūs atstovybių ekonominės veiklos planai, elektroninė ekonominės informacijos valdymo ir keitimosi platforma leido pamatyti platesnį vaizdą. O jis rodo, kad aktyviai į ekonominę veiklą įsitraukia tik 15 proc. diplomatinių atstovybių ir jų vadovų. Požiūris į ekonominę diplomatiją, kaip ir ši statistika, turėtų pasikeisti.

Šiandien svetur oficialiai įregistruoti beveik 430 tūkst. mūsų piliečių. Daugiau kaip 800 tūkst. jų kasmet keliauja po užsienį. Įsigaliojus naujam ES reglamentui, visi mūsų keliautojai nuo šiol konsulinės pagalbos galės kreiptis į bet kurios ES šalies atstovybę. Tai smarkiai pagelbės ten, kur diplomatinių atstovybių neturime. Tačiau pirminis ir svarbiausias pagalbos šaltinis esame mes – visa diplomatinė tarnyba. Nesiliaukime ieškoję naujų, inovatyvių priemonių užtikrinti mūsų piliečių apsaugą, padėti jiems nelaimės atveju. Džiaugiuosi URM mobiliosios programėlės „Keliauk saugiai“ sėkme – ją jau atsisiuntė daugiau nei 23 tūkst. keliauninkų. Pagal šį rodiklį „Keliauk saugiai“ – viena populiariausių valstybinių programėlių.

Kitąmet laukia Prezidento rinkimai. Jei bus atitinkamas Seimo sprendimas – rengsime ir referendumą dėl dvigubos pilietybės. Referendumo kartelė yra labai aukšta, tad aktyvus ambasadų vaidmuo ruošiantis balsavimui ir jį organizuojant bus ypač svarbus. Matėme, kaip į rinkimus ir referendumus kitose šalyse bandė kištis kai kurios užsienio šalys. Tad kviečiu Jus akylai stebėti procesą ir nuolat informuoti ministeriją.

Po kelių dienų Vingio parke, Europos ir pasaulio sostinėse keturi milijonai lietuvių užtrauks „Tautišką giesmę“ – Šimtmečio „Tautišką giesmę“. Nepaprastas jausmas. Kol tarp politikų verda diskusijos, kas ta mus visus vienijanti idėja, atsakymas peršasi pats. Moderni, europietiška, demokratinė ir globali Lietuva jau yra tapusi šio laikmečio faktu. Galime ginčytis, kiek moderni, europietiška, demokratinė ir globali, bet absurdas būtų tvirtinti, kad nemoderni, neeuropietiška, nedemokratinė ir neglobali.

Ne krypties, o kokybės klausimas šiandien prašosi mūsų dėmesio. Valstybės valdymo, viešųjų paslaugų, kiekvieno mūsų pastangų kokybės. Diplomatinė tarnyba – ne išimtis. Ilgus metus buvome valstybės avangardas, toks ir turėtume išlikti.

Tad linkiu, kad minėdami tarnybos šimtmetį, mąstydami apie jos pertvarkas ir tobulinimo būdus, liktume atviri visoms – net ir drąsiausioms – idėjoms. Istorija bus mūsų liudininkė ir teisėja.

Ačiū už dėmesį.

Susijusios naujienos Visos naujienos »
_DSC8339.JPG

Sveikindamas į metinį suvažiavimą susirinkusius Lietuvos diplomatinius atstovus užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius paragino ginti vertybėmis ir taisyklėmis grįstą tarptautinę sistemą ir siekti aiškesnio reglamentavimo ten, kur valstybių santykiai išlieka neapibrėžti.

Ministerijos naujienos »

Naujienlaiškio prenumerata